Kardiofonas

Susikūrė 1984

Gyvavo iki 1989

Istorija

Dainai „Kalėdų eglutė”, sukurtai pagal A. A. Jonyno žodžius, 2006-aisiais metais sukao dvidešimt metų. Taip taip, tikrai nesuklydome, nes tiek pat būtų sukakę ir tuo metu populiariam vokaliniam instrumentiniam ansambliui „Kardiofonas”, kurio šiandien jau irgi nėra, kaip ir kitų tuo metu tarp jaunimo ypač populiarių ansamblių. Apie anų laikų muziką, to meto muzikantų kūrybą ir grupę „Kardiofonas” kalbėjomės su jos gitaristu ir vokalistu Rimantu Giedraičiu.

Kaip, kur ir kada susikūrė „Kardiofonas”?

Nors praėjo tik du dešimtmečiai, dabar prisiminti visas smulkmenas labai sunku. Grupė „Kardiofonas” susikūrė man mokantis tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar KTU), kai vienas po kito ėmė kurtis vokaliniai instrumentiniai studentų ansambliai. Iš pradžių glaudėmės tai prie VIII, tai prie III KPI rūmų. Ilgesniam laikui įsikurti šiose tarp to meto studentijos ypač populiariose vietose ansambliui nepavyko, nes jos buvo užimtos kitų muzikantų, tačiau retsykiams pagroti studentų šokių vakarams čia pakviesdavo ir būsimąjį „Kardiofoną”. Tiesiogiai mus palaikė tuometinis Kauno kardiologijos instituto direktorius profesorius Juozas Blužas. Jam neprieštaravo ir tuometinis Kauno medicinos instituto rektorius profesorius Zigmas Januškevičius. Todėl gerbdama kardiologus grupė taip ir pasivadino.

Mūsų karta jau buvo prisiklausiusi „The Beatles” ir „The Rolling Stones”, mielai klausydavo „Deep Purple” ir „Be Gees”, žinoma, jeigu turėdavo draugų ar pažįstamų, kuriems giminaičiai iš už Atlanto šių grupių vinilinių plokštelių atsiųsdavo. Dabartiniam kompiuterius išmanančiam studentui tai tiesiog kelia nuostabą, nes jis paprasčiausiai to nesupranta. Buvo taip, kaip buvo…

Tuo metu tarp baigiančiųjų vidurines mokyklas buvo labai populiarios naujai susikūrusios jaunimo grupės. Štai mano šimtadienyje 1979-aisiais grojo Aidos Zabotkaitės vadovaujamas Kauno šiluminių tinklų vokalinis instrumentinis ansamblis, o per išleistuves – KPI Automatikos fakulteto ansamblis „Nuogi ant slenksčio”. Dar buvo „Raganiai”, „Elektra”, KPI VIII rūmų „Vaizbūnai” ir kiti, tačiau populiarumu išsiskyrė vadinamieji „Šiluminiai tinklai“. Šis ansamblis Kaune tada buvo ryškus lyderis.

Po Romo Kalantos aukos Kauno muzikinio teatro sodelyje sovietų valdžia ėmėsi visų įmanomų kraštutinių priemonių, kad jaunimas nenešiotų ilgų plaukų, sustiprino ideologinį auklėjimą vidurinėse mokyklose, per radiją pradėjo skambėti vis daugiau rusiškos muzikos. Kokia atmosfera vyravo aukštosiose mokyklose?

Aukštosiose mokyklose atmosfera buvo palyginti liberali. Vienintelis nemalonus dalykas – tai, kad jose buvo karinės katedros. Jas lankyti reikėjo nuo antro kurso. Tada teko atsisveikinti ir su ilgais plaukais.

Kaip formavote ansamblio repertuarą?

Tais laikais dauguma ansamblių jau ėmė orientuotis į „Led Zeppelin”, vėliau – į „Deep Purple” repertuarą. Stiprios grupės iš pradžių jų dainas perdirbinėjo, o vėliau pradėjo dainuoti ir angliškai.

Mes dainuoti angliškai net nebandėme. Muziką dainoms daugiausia kūriau aš ir Marijus Čižas, poetų tekstus dainoms pasirinkdavome patys. Dažniausiai tai būdavo Gintaro Patacko, kurį seniai gerai pažįstu, ir Antano A. Jonyno, su kuriuo susipažinau vėliau, eilėraščiai. Būtent šie poetai, kaip sakoma, mums labiausiai „prilipo”. Jų tekstai jau buvo išspausdinti poezijos knygutėse arba periodikoje, mes juos paprasčiausiai panaudodavome dainoms.

Tačiau tuo metu visus ansamblius dalį repertuaro versdavo atlikti rusų kalba. Jūs dainavote tik lietuviškai.

Tai daryti privalėjo Valstybinės filharmonijos ansambliai. „Estradinės melodijos”, „Nerija”, „Vilniaus aidai”, „Nemuno žiburiai” buvo valstybiniai kolektyvai, turėjo visiškai kitą statusą. Jų repertuarą tvirtindavo meno komisijos, kurios ir versdavo tai daryti.

Mes buvome, kaip tada vadino, nepriklausomi saviveiklininkai. Už muzikavimą mums niekas nemokėjo, todėl buvome kur kas laisvesni ir galėjome dainuoti, ką norėjome, kas buvo arčiau širdies. Profesionalūs Filharmonijos kolektyvai mums įtakos neturėjo, nes tuo metu mes jų paprasčiausiai neklausėme, buvo neįdomu. Tiesa, dabar jau kitaip, nes dainų klausau tarsi kitomis ausimis.

Konkursuose „Vilniaus bokštai” tuo metu skambėjo irgi labai liūdnos, dramatiškos dainos. Protesto dainos žanras tuo metu buvo labai toleruojamas. Bet tai jau ideologiniai dalykai…

Kaip „Kardiofonas” atrodė to meto muzikos grupių fone?

Populiarus buvo Kęstučio Ignatavičiaus vadovaujamas Panemunės kultūros namų vokalinis instrumentinis ansamblis, dainininkas Vytautas Petrušonis, 1983-aisiais į Kauną persikėlęs brolių Alvydo ir Gintauto Tautkų vadovaujamas ansamblis „Rondo”. Mes šiame fone atsiradome kiek vėliau negu ta karta, apie kurią kalbėjome. Tai buvo 1986-aisiais, kai įrašėme į magnetinę juostą ir išplatinome savo programą „Šliaužk į kopas”. Būtent tada ir susiformavo „Kardiofono” stilistika, tam tikras muzikinis grupės veidas. Beveik tuo pačiu metu ėmė kilti ir Algirdo Kaušpėdo vadovaujama „Antis”, Vilniuje – garsioji Andriaus Mamontovo „Foje”.

Kaip galėtumėte jį apibūdinti? Kokios sąsajos tarp tada skambėjusios ir dabar skambančios muzikos?

Niekada to neanalizavau. Dabar sakyčiau, jog tai buvo savotiškas koketavimas su naująja banga. Tai nėra koks nors rokas bliuzo pagrindu, o daugiau tuo metu madinga naujoji banga romantiniu pagrindu. „Kardiofoną” galėčiau priskirti prie lietuviškų lengvo roko grupių.

Tarp tuo metu skambėjusios ir dabar skambančios muzikos jokių sąsajų nėra, nes keičiasi kartos. Kiekviena karta formuoja savo muziką, tad ieškoti sąsajų tiesiog neverta. Ko gero, mūsų muzika dabartinės kartos neįtikinsi, ji turi savo „dievukų”. Žodžiu, priešprieša tiesiog neišvengiama.

Dabar mes negalime susiburti, nes grupėje groję žmonės išsibarstę kas kur. Pasirodžiau tik per Kauno miesto šventę, tačiau man padėjo kiti muzikantai. „Kardiofoną” prieš du dešimtmečius ypač išpopuliarino pagal A. A. Jonyno žodžius parašyta daina „Kalėdų eglutė”. Ši daina tapo tarsi grupės antspaudas. Turėjome ir dar kelis hitus – „Šliaužk į kopas”, „Sutraiškytas medūzas” A. A. Jonyno ir „Joninių gatvės romansą” pagal Algimanto Mikutos žodžius.

Kai muzikinėje padangėje atsiradome mes, Šiluminių tinklų ansamblis ir „Nuogi ant slenksčio” savo veiklą jau buvo nutraukę, kiti kolektyvai buvo irgi iširę.

„Kardiofonas” gyvavo iki 1989-ųjų. Tada prasidėjo Sąjūdžio banga. Tada mes jau buvome išsisėmę, todėl ir išsiskirstėme.

Kaip vertinate šiuolaikinę muziką?

Į šiuolaikinę muziką dabar atėjo nauja karta. Kaip ir mes jiems, taip ir jie mums, vieni kitiems esame nelabai įdomūs. Tačiau tai – amžina problema, ji egzistavo visais laikais visuose kraštuose. Tačiau ir jų, ir mūsų muzika yra reikalinga, nes jei būtų kitaip, atlikėjai neturėtų gerbėjų, kolektyvai – klausytojų, kurie jais domėtųsi.

Kita vertus, man nepatinka, kai lietuviškos grupės dainuoja angliškai. Mes dainavom lietuviškai, mūsų nespraudė į jokius rėmus. Kai dabartiniai dainininkai televizijoje įvairiuose koncertuose uždainuoja angliškai, man pasidaro tiesiog neįdomu. Jeigu tokio koncerto klausausi namuose, aš tiesiog bėgu į virtuvę. Argi gali būti įdomu lietuviui klausyti kito lietuvio, kuris tautiečiui dainuoja angliškai?

Koks Jūsų hobis?

Mano hobis yra muzika. Baigiu įrengti garso įrašų studiją. Dar turiu planų kai ką įgroti ir įdainuoti. Kaip ir kada tai bus, dar nežinau.